Induktyvumas – tai reiškinys, kuriuo laidininkas priešinasi juo tekančios srovės pokyčiams; jis apibrėžiamas kaip indukuotos įtampos ir ją sukuriančios srovės kitimo greičio santykis. Induktyvumo matmenų formulė yra ML²T⁻²I⁻², o jos SI vienetas yra henris (H). 1 H induktyvumas reiškia, kad srovė, besikeičianti vieno ampero per sekundę greičiu, sukelia vieno volto įtampą.
Pagrindinis induktyvumo pobūdis slypi Maksvelo lygtimis aprašytame ryšyje, susijusiame su elektrinio lauko generavimu besikeičiančiu magnetiniu lauku. Pasikeitus srovės srovei laidininke, keičiasi ir susijęs magnetinis laukas; pagal Faradėjaus elektromagnetinės indukcijos dėsnį ir Lenco dėsnį sukuria elektrovaros jėgą (EMF), kuri prieštarauja srovės pokyčiams. Belaidžiam įkrovimui energijai perduoti naudojama artimo-lauko indukcija-konkrečiai, indukcinė jungtis-.
Terminą „induktyvumas“ 1884 m. gegužės mėn. sukūrė Oliveris Heaviside'as. Mano šalies pirminis standartinis induktyvumo įrenginys buvo sukurtas nuo 1971 m., baigtas 1975 m., sertifikuotas 1979 m. ir dalyvavo CCEM-K3 tarptautiniame palyginime 1990 m. induktyvumas su aukštos kokybės koeficientu.
